Yra tokia streiko forma – itališkas streikas, kai viskas sužlunga, nes streiko dalyviai dirba labai kruopščiai, tik pagal procedūras, ir nieko nepraleisdami. CŽV 1944 metais išleido net sabotažo vadovėlį, kuriame pasiūlė metodiką kaip saugiai sabotuoti – tiesiog viską daryti pagal procedūras niekada nuo jų nenukrypti.
Dabar tokia sabotažo forma įsigalėjo ir tapo sistemos dalimi.
Eso stumia ant Via Lietuva, Via Lietuva ant Eso, Lietuva ant biurokratų, biurokratai ant teisės aktų. Rezultatas – tipinis zombio tipo organizacijai kai dėmesio procedūroms daug, o tikslams – nulis. Ir pasiektų tikslų tuomet dėsningai – irgi nulis.
Problema – visoms toms institucijoms tiesiog dzin yra bendri tikslai. Joms vienodai, kad didžiuliai žemės plotai nepanaudojami realiai niekam, ir kad tai kainuoja neišnaudotas galimybes, pinigus, bjauroja estetiką.
Geroji dalis – kad šią kovą su biurokratija galima laimėti, jei ją bent kovoji. Ateinanti Vyriausybė turi šansą bent jau pabandyti sukurti normalesnę sistemą.
Pradžiai būtini du gana paprasti pakeitimai:
Pirma, visos reguliuojančios institucijos ir infrastruktūrinės įmonės turėtų savo misiją ir tikslus, apibrėžtus ne per procedūras, bet per naudą visuomenei, išreikštus viešais rodikliais.
Antra, visos reguliuojančios institucijos būtų vertinamos ne tik pagal tai, kaip vykdo procedūras, bet ir kaip prisideda prie kitų svarbių visuomenės tikslų pasiekimo.